„Žemė,  kaip ir žmogus, keičia savo rūbą. Anksti pavasarį ji būna mėlyna nuo žibuoklių, vėliau jas pakeičia rausvi rūtenių krūmeliai, gegužės mėnesį pakalnes ir atšlaites geltonon paklodėn įsupa pienės, vėliau – lipikai. O po kelių savaičių žemė jau nešioja baltą suknią, kurią jai kmynai dovanoja. Iki rudens ji dar kelis kartus mainys savo nunešiotą rūbą nauju…“                                                               

                                                                                                                         (P. Isokas)   

                                                          Gamta bunda

        Bundanti gamta suteikia nuostabiausių emocijų. Smagu visa tai pamatyti, užuosti, suvokti. Ne tik prisiminti, ką matė, ką patyrė, ką suvokė, bet ir  visa tai  papasakoti galima įvairiais būdais: gestais, žodine kalba, spalvomis…

        Mes, Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytojos – Laimutė Lazdauskienė ir Gita Gižienė  organizuojame jau tradiciniais tapusius pradinių klasių mokinių projektus. Šie projektai  trunka tik savaitę, gal todėl mokiniai jų laukia su nekantrumu, kadangi žino – bus įdomu. Pavyksta todėl, kad darniai dirba visas kolektyvas – pradinių klasių mokytojos, lietuvių gestų kalbos mokytoja, surdopedagogės individualioms pratyboms vesti, spec. pedagogė bei muzikinės ritmikos mokytoja. Šįkart projektą pavadinome „Gamta bunda.“ 

       Pirmąjį projekto renginį „Čir vir vir pavasarėlis“ organizavo projekto iniciatorės – pradinių klasių mokytojos.  Mokiniai ne tik žaismingai pakartojo pagrindinius pavasario požymius, jiems teko atlikti užšifruotas ir žibuoklės žiede paslėptas užduotis: „Surask! Pažiūrėk! Sudėk! Pažaisk! Atspėk! Nupiešk!”.  Ugdytiniai  puikiai susitvarkė su užduotimis: patys, virtę raidėmis, dėliojo reikiamus žodžius, spėliojo, kas slepiasi ant draugo nugaros, ant tapeto kolektyviai piešė bundančią gamtą. Paaiškėjus, kad buvo draugiški ir drausmingi, įgavo teisę atverti stebuklingąją dėželę.

      Žemės rūbas – kerintis, spalvotas… Kad daugiau sužinotume apie dažų gaminimą senovėje, apie tai, kokias spalvas žmonės išgaudavo iš augalų, vykome į Pasvalio krašto muziejų, dalyvavome edukacinėje programoje „Spalvos ir spalvutės.“ Buvo praverta senovinė skrynia  – rodomi įvairiaspalviai audiniai, mezginiai, siuviniai. Vaikai apžiūrėjo išmargintus keramikos dirbinius. Po to sekė įvairios užduotys, žaidimai, nupieštų eksponatų spalvinimas. Geraširdė muziejaus darbuotoja  parodė ir vaikams suprantamai priminė, kaip senovėje ant mūsų stalo atsirasdavo duonelė.

       Nelepino mūsų išvykos metu subjuręs oras, tačiau vis tiek spėjome pasigrožėti Girnų muziejaus aplinka,  išvydome ne tik daugybę girnų ir girnapusių, bet ir ten besipuikuojantį užrašą  „Gamta – visų namai.“

      Kaip su gera nuotaika ir be šiukšlių pasitikti pavasarį priminė specialiosios pedagogės metodininkės Ramunė Smirnovienė ir Palmira Stančauskienė. Jos į pagalbą pasikvietė Gamtos mokyklos darbuotoją, lektorę Rimą Ivanauskienę, kuri  labai įdomiai  papasakojo apie šiukšles žudikes.

       Turbūt, nerasime nei vieno mažylio, kuris nejaustų švelnumo ir meilės gyvūnėliams, todėl tikimės, kad po šios pamokėlės prieš išmesdami plastikinį maišelį ar butelį, vaikai pagalvos, ar jis neatneš bėdos gražuolei gulbei ar darbštuolei skruzdėlytei. Vaikai ne tik susidomėję išklausė pasakojimo, jie klausinėjo, “žvejojo”, grojo gamtine medžiaga pripildytais pieno buteliais.

       Po to, demonstruodamos pasiūtus lininius krepšius, mokytojos Ramunė ir Palmira priminė vaikams apie linus – nuolatinius lietuvių palydovus, auginamus nuo seniausių laikų. Turėdami tokius krepšius neteršime gamtos. Mokytojos pasiūlė vaikams tekstilės dažais dekoruoti krepšius ir Motinos dienos proga juos padovanoti mamytėms. Stropiai ir su didžiule atsakomybe vaikai tapė mylimai mamytei skirtą dovaną.

      Gera turėti draugų. Tuo įsitikinome, kai į mūsų projekto veiklas įsiliejo Panevėžio miesto „Šviesos“ specialiojo ugdymo centras. Sulaukę kvietimo dalyvauti draugiškose „Linksmosiose estafetėse“, mielai sutikome. Varžybos prasidėjo bendra linksma mankšta su lankais. Apšilę ir nusiteikę sportinei kovai, susiskirstėme į dvi komandas. Nuoširdžiai stengėmės nugalėti,  varžovai neatsiliko… Vaikai šuoliavo dideliu kamuoliu, lindo per lankus, mėtė į taikinį, rideno kamuoliuką… Estafetės buvo linksmos, o nugalėjo draugystė.

       Pavasaris į Lietuvą grįžta ant paukščių sparnų . Popietę „Paukščiai – pavasario pranašai“ organizavo surdopedagogės individualioms pratyboms vesti Danutė Matuzienė ir Rima Lavickienė. Buvo daug susikaupimo, gerų emocijų, visi bendravo nuotaikingai ir draugiškai. Vaikai deklamavo eilėraščius, sprendė kryžiažodžius, spėjo mįsles, piešė, lenktyniavo, kas prisimins daugiau paukštelių pavadinimų, plėtė žinias. Dabar jau visi žinos, kad mažiausias Lietuvoje gyvenantis paukštelis yra nykštukas ir  sveria tik 5-8 gramus.   

       Dun dun dun! Dundulis dunda. Girios bunda. Sodai bunda….” Taip prasidėjo sportinių žaidimų popietė, kurią surengė lietuvių gestų kalbos mokytoja Lijana Čiplienė su vyru Linu Čipliu. Šie kūrybingi žmonės surengė vaikams šventę! Įvairiausios nuotaikingos, netikėtos rungtys, žaidybinės situacijos, pareikalavusios ne tik sportinių gebėjimų, bet ir rankų miklumo bei greitos orientacijos. Puikias, nematytas priemones pagamino mokytojos šeima. Netrūko ne tik geros nuotaikos, azarto, kovingumo ir puikių emocijų, buvo ir saldžių prizų.  Vaikų veidai švytėjo šilta dėkingumo šypsena.

        Mes, projekto sumanytojos, nuoširdžiai dėkojame visiems, kurie padėjo mūsų mokiniams pajusti pavasario dvelksmą, bundančios gamtos grožį, padovanojo galimybę pasidžiaugti buvimu drauge.  

                                   Surdopedagogė metodininkė (pradinių klasių) Laimutė Lazdauskienė