Trečioji projekto ,,Šviesa ir tamsa‘‘ diena:   Pažintis su šešėliais

           Šešėlis…  Kas tai ir kaip jis atsiranda –  mažiesiems visiškai nežinoma ir  nesuprantama teorija.  Yra manančių, jog tai tam tikros kito pasaulio apraiškos arba vaiduokliai. Daugybė tikėjimų, legendų pasakoja apie keistus šešėlius, persekiojančius žmones.

          Būtent tai ir nusprendėme  išsiaiškinti trečiąją projekto ,,Šviesa ir tamsa‘‘, vykdyto Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje  (PKNPM) dieną.  Gaila, kad Covid -19, lyg vaiduoklis,  išgąsdino ir sutrukdė kelionei į edukacinį  užsiėmimą ,,Pasėdėkime prie žibalinės lempos“ Biržų pilies muziejuje. Tačiau ir be išvykos vaikams neteko liūdėti. Jie buvo  apipilti naujais, daugeliui nematytais ir nepatirtais, įspūdžiais.  Mažieji  sužinojo, kad šešėlis susidaro todėl, kad sklindanti šviesa per kūną nepraeina ir toje vietoje atsiranda kūno formos tamsi dėmė, vadinama šešėliu.  Po šios žinios, greitai balta klasės lenta  virto  vaikų kūnų šešėlių, t. y. „vaiduokliukų“ scena. Mažuosius nustebino ir tai,  kad šešėlio pagalba galima sužinoti dienos laiką.  Dar didesnį įspūdį  paliko rankomis sukurti paukščių, žvėrelių ir vabzdžių šešėliai.  Pasiūlymas patiems   pabandyti  ir išgauti pavyzdžiuose matomus šešėlius,  neliko neišgirstas.  Greitai  baltoje lentoje plaukiojo juodos gulbės, skraidė drugeliai, žingsniavo briedžiai, lojo šunys. Žingeidumu spinduliavo  vaikų akys, skruostai kaito nuo noro parodyti, ką geba jų mažos rankytės.

          Džiaugsmas ir susižavėjimas tęsėsi,  kai  prožektoriaus pagalba tuščiame popieriaus lapelyje ieškojo  piešinėlio,  kuris atsirasdavo tik nukreipus į jį prožektoriaus spindulį.  Po šių atradimų sekė pokalbis apie tai,  kur ir kada naudojami šešėliai. Visai nesvarbu, kad mūsų vaikai  negirdi melodijos, jie smalsiai  sekė dainelės ,,Riešutų žydėjimas ‘‘ šešėliais iliustruotus  vaizdelius, tyliai ir susikaupę  žiūrėjo šešėliais suvaidintą lietuvių liaudies pasaką ,,Lukošiukas‘‘.  Kerpant ir klijuojant juodas pasakų  ,,Raudonkepuraitė“, „Trys paršiukai“ ir ,,Ropė‘‘ veikėjų figūrėles , galutinai  įsitikino, kad šešėliai gali tapti pasakos ar dainelės veikėjais.

          PKNPM direktorė Danutė Kriščiūnienė džiaugėsi, kad tokių renginių metu vaikai mokosi suvokti žmogų kaip biologinę ir socialinę būtybę, suprasti žmogaus vietą ir vaidmenį gamtoje. Dėkojo  kūrybingoms mokytojoms už nuolat atiduodamą šilumą ir meilę vaikams. „Tokie projektai reikalauja kruopštaus  pasiruošimo, gebėjimo visus vaikus sudominti, apjungti į bendrą veiklą“, – teigė direktorė.

          Dar daug kartų šviesa virto  tamsiais  plasnojančių rankyčių šešėliais…  Dar ilgai dalinosi įspūdžiais mažieji…  O mes, projekto sumanytojos,  dar ir dar kartą supratome, kokie teisingi  poeto Justino Marcinkevičius  žodžiai  ,,Visa ko pradžia yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas… ‘‘  

PKNPM   vyr. surdopedagogė (pradinių klasių) Irena Matuzevičienė