Vasario 5-ąją, minint Šv. Agotos – Duonos dieną, dvidešimt Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) mokinių, lydimų vyr. auklėtojų Rūtos Morozienės ir Artūro Juknevičiaus, lankėsi Panevėžio rajone esančiame Upytės tradicinių amatų centre. Ši išvyka – tai projekto „Duonos kelias buityje, papročiuose ir tikėjime“ pirmasis etapas.
Svečius sutikusi centro vadovė, edukacinių programų rengėja Aušra Sidorovienė, pirmiausia mokiniams aprodė iš ekologiškų medžiagų – šiaudų ir molio pastatytą amatų centrą, po to pakvietė į vieną iš patalpų, kurioje stovi audimo staklės. Ten vaikai akivaizdžiai galėjo pamatyti, kaip audžiamos įvairiausių raštų bei spalvų tradicinės juostos. Įėjus į seklyčią (svečių kambarį), visi buvo pakviesti susėsti, kad išklausytų ilgo pasakojimo apie duonos kelią – nuo rugių lauko iki stalo. Centro vadovė mokiniams priminė, kad vasario 5-ąją – Šv. Agotos dieną bažnyčioje visada šventinama juoda ruginė duona. Tikima, jog apeigose pašventinta duona apsaugo nuo gaisro, ligų, gyvatės įkandimo, atkeri nužiūrėtus žmones. Be to, lietuviai nuo senovės garbino duoną kasdieninę.
Prieš pradėdama pasakojimą apie duonos kelią, A. Sidorovienė pasidomėjo, kas iš atvykusių mokinių geriausiai skaičiuoja? Septintos klasė mokiniui Jonui Švalbonui buvo patikėta atidžiai klausytis pasakojimo ir suskaičiuoti visus darbus, kuriuos būtina nudirbti, kad duonelė pasiektų stalą. Kitiems – taip pat nežiopsoti, nes, kad nebūtų nuobodu, vadovė kiekvieno turėjo ko paklausti.
Vaikai sužinojo, kad ant stalo visada būtų kasdienės duonos, pirmiausia rudenį yra suariamas ir suakėjamas laukas, pasėjami rugiai. Žiemą žiemkenčiai pergyvena šalčius, sniego gausą ir balas. Seniau žemdirbiai per dideles balas darydavo net griovelius, kad vanduo nutekėtų nuo laukų. Atėjus pavasariui: rugiai žaliuoja, auga ir bręsta. Rugpjūčio mėnesį yra pjaunami. Nupjovus, rugiai būdavo kuliami klojimuose. Kulti rugius patikėdavo jauniems, energingiems šeimos nariams. Iškūlus, grūdai vežami malti į malūną.
Atidžiai sekęs pasakojimą, Jonukas sakė suskaičiavęs apie 12 darbų, kuriuos būtina padaryti, kad ant stalo būtų padėtas garuojantis duonos kepalas. A. Sidorovienė pažymėjo, jog tą kepalą senovėje visada prariekdavo šeimos galva – tėvas. Pirmąją riekę duodavo vyriausiam sūnui, po to – visiems šeimos nariams. Mažiausiems – iškepami duonos kepaliukai „pagrandukai“. „Pagranduko“ visada būdavo atlaužiama ir namų sergėtojui – šuneliui. Centro vadovė perspėjo, kad šiukštu negalima duonos kepalo dėti „aukštyn kojom“, kad neprišauktų nelaimių. O atpjautą duonos pusę visada reikia padėti taip, kad būtų atsukta į saulę, o ne į durų pusę. Buvo manoma, kad taip padėta duona gali „išeiti pro duris“ ir šeimai teks kęsti badą.
A.Sidorovienė atkreipė dėmesį į tai, kad šeima duonos „pagranduku“ ne šiaip sau dalindavosi su šunimi. Šis gyvūnas yra suvaidinęs labai svarbų vaidmenį duonos istorijoje. Anot sakmės, kitados rugys buvęs labai derlus – visas kotas apkibęs grūdais, tačiau per rugiapjūtę rugius pjaunančios moterys pykę, kad labai žemai reikia lenktis. Išgirdęs Dievas jų burnojimus, labai supyko. Norėjęs ranka visus grūdus nubraukti ir tuščią stiebą palikti, tačiau pribėgęs šuo prašė nors jo daliai grūdelių palikti. Todėl rugių varpos yra tik tokio ilgio, kiek šuo gali apžioti. Yra posakis, kad dabar žmonės gyvena iš šuns dalios, tai yra, tiek, kiek Dievas šuniui paliko.
Viešėdami amatų centre mokiniai taip pat turėjo galimybę susipažinti su įvairių rūšių grūdais: kviečiais, rugiais, miežiais ir kt. Įsitikinti – kad jie vienas nuo kito skiriasi forma, skoniu, spalva. Skiriasi ir kepiniai iš šių grūdų. Iš rugių kepama juoda duona, iš kviečių – bandelės, pyragai, batonai ir t. t.
Susitikimo pabaigoje mokiniai atsakė į klausimus, įminė užduotas mįsles. Prieš atsisveikinant, centro darbuotojos pavaišino vaikus duona su medumi.
Mokiniai, grįžę iš amatų centro, šventa duona pavaišino visus mokyklos bendruomenės narius, linkėdami sveikatos ir puikių tarpusavio santykių.
Rūta Morozienė PKNPM vyr. auklėtoja
