Esu surdopedagogė metodininkė, tiesiog pradinių klasių mokytoja, jau daugiau nei dvidešimt penkerius metus kas rytą praverianti Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos duris.
Kodėl mokytoja? Kodėl būtent čia? Gal likimas, gal pašaukimas, o gal tiesiog meilė pasirinktam darbui. Niekada nesigailėjau dėl savo pasirinkimo. Man visada atrodė, kad esu ten, kur turėčiau būti, kad darau tai, ką turėčiau daryti. Ir šiandien taip manau, nors pinasi jausmai – norisi pasidalinti pakankamai brandžia darbo su klausos negalią turinčiais mokiniais patirtimi, vis dažniau pasigirstant apie specialiųjų poreikių mokinių integraciją, norisi apginti nuomonę, kad kurtieji turi mokytis savoje aplinkoje, kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklose, tačiau šiandien, pirmiausia, norisi išgyventi neramią nūdieną…
Pradžia nebuvo lengva – susikalbėti sunku, kaip dirbti, neaišku. Tačiau, kai mėgsti savo darbą ir nori jį dirbti, nieko neįmanomo nėra. Mokiau ir mokiausi pati. Metams bėgant kaupėsi patirtis. Su meile ir dėkingumu prisimenu visus buvusius mokinius, nes tik su jais aš augau kaip mokytoja. Mokausi ir šiandien, dirbdama nuotoliniu būdu. Mokausi ne tik su vaikais, bet ir jų tėveliais. Žingsnis po žingsnio…
Džiugina augantys ir besikeičiantys vaikai, džiugina kiekvienas išmoktas ir aiškiai ištartas žodis, teisingai parašytas sakinys, sukurtas pasakojimas. Tačiau ne kiekvienas kurtysis sugeba suprantamai žodžiu reikšti mintis, nors su juo dirbtų patyrę specialistai. O ir ne kiekvienas kurčiojo klausantis supras, ką kurtysis sako. Stengiuosi ugdymo(si) tikslus nukreipti į mokymą(si) to, ko tikrai jiems prireiks gyvenime. O žodžio, jei ir nepasakyto, tai parašyto, tikrai prireiks…
Kas nesusidūrė su klausos negalę turinčių mokinių ugdymu, tas nežino, kad šiems mokiniams neužtenka šalia pastatyti vertėją ir jie viską išmoks. Dažnai pirmiausia reikia išmokti suprasti vertėją, o kad žodis taptų draugu, reikalinga speciali metodika. Kalbinė veikla įmanoma tik tada, kai vaikas teisingai suvokia girdimus ar regimus žodinius signalus. Kurtieji orientuojasi ne į atskirus artikuliacinių organų judesius, jie supranta žodį kontekste, kur svarbų vaidmenį vaidina prasminio spėliojimo galimybė.
Liūdna, kai išgirsti teigimą, kad visi kurtieji skaito iš lūpų, todėl bendravimui problemų nėra. Pabandykite nuskaityti svetima kalba kalbantįjį. Abejoju, ar pavyks. Sėkmė priklauso nuo kurčiojo žodinės kalbos išsivystymo lygio, pastovaus, nuolatinio mokymo ir mokymosi, gebėjimo pagal prasmę, kontekstą ar temą „nuspėti“ žodžius. Gerai nuskaito tie, kurių turtingas aktyvusis žodynas, kurių klausos likučiai ar pagalbinė kompensuojamoji technika leidžia bendrauti žodine kalba.
Kada mums gera? Šiandien? Atsakyčiau, kad tada, kai visi sveiki. Sveikata visada svarbi. Mums gera, kai šalia mylintys ir suprantantys žmonės – šeima. Labai svarbūs – draugai. Kurtiesiems labai svarbus bendravimas, buvimas savoje aplinkoje, bendruomenėje. Mums, girdintiesiems, turbūt, neretai reikėtų pasimokyti tokio nuoširdaus, šilto bendravimo. Kurčias vaikas linksta prie kurčio ir bendrauja gestais. Jei labai sunkiai sekasi išmokti žodinę kalbą, tai tiesiog žaibiškai išmoksta gestų kalbą ir ja bendrauja. Džiaugiuosi tuo, kad kurtieji laisvai keliauja, laisvai bendrauja savo gimtąja kalba visame pasaulyje.
Gera buvo mūsų mokykloje. Ir dirbti, ir mokytis… Kiekvieną pasitiko jauki, išpuoselėta,moderniomis edukacinėmis erdvėmis praturtinta mokymo(si) aplinka, mokiniais, lyg artimais šeimos nariais besirūpinantys, gyvenimiška bei pedagogine patirtimi, ugdant mokinius su klausos negalia, besidalinantys mokyklos darbuotojai, naujomis mokyklinėmis uniformomis pasipuošę mokiniai.
Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės: „Deja, šiandien turime susitaikyti su esama situacija. Turėkime viltį, kad sėkmingai baigsime šiuos mokslo metus nors ir besimokydami kitaip, bendraudami technikos pagalba, nesant draugo ar bendraamžio šalia“.
Aš džiaugiuosi, kad mano pirmokai dirba! Darbui nuotoliniu būdu nusiteikę visi. Mokiniai jau pirmąją dieną sėkmingai prisijungė ir aktyviai dalyvavo pamokose. Sąlygos mokymuisi ne visiems tinkamos, bet jie dirba ir aš tuo džiaugiuosi.
Aš turiu tvirtą viltį, kad nei karantinas, nei pertvarkos vėjai švietimo sistemoje kurčiųjų svajonės – mokytis ir ugdytis savose bendruomenėse – smėlio smiltimis neužneš…
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos pradinių klasių mokytoja metodininkė Laimutė Lazdauskienė