Trisdešimt ketverius pedagoginio stažo metus skaičiuojanti matematikos mokytoja Zita Bložienė juokiasi, jog visus tuos metus visaip stengėsi išvengti pedagogo profesijos. Tačiau, nežiūrint to, visi šie metai atiduoti vaikams. Su jais, ruošiantis matematikos olimpiadoms – išspręstos sudėtingiausios formulės, įveiktos aukščiausių kalnų viršūnės, sukurti ir sumodeliuoti įvairiausi siuviniai. O dabar – jau antri metai, matematikos subtilybių mokytoja moko Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) mokinius.
Pasak mokyklos direktorės Danutės Kriščiūnienės, mokytoja Z.Bložienė yra ne tik puiki dalyko specialistė, bet ir nuostabiausia klasės vadovė. “Ji, tarsi kapitonė, drąsiai plukdanti laivą švyturio link, puikiai išmananti, kaip reikia ugdyti mokinių vertybines nuostatas bei stiprinti nusiteikimą mokytis. Kūrybiškumas ir atvirumas naujoms idėjoms, begalinis darbštumas – nuolatiniai mokytojos palydovai”,- teigė direktorė.
Mokytoja Zita akcentavo, jog viskam yra savas laikas – jaunystėje norėjosi didelių pasiekimų, oliampiadų, o dabar jaučiasi subrendusi dirbti su klausos negalią turinčiais vaikais. „Išmokau neskubėti ir džiaugtis mažais pasiekimais“, – šypsodamasi sakė ji.
Jaunystėje iš tiesų būta daug siekių, didelio entuziazmo ir įvairiapusiškos veiklos. Prieš trisdešimt ketverius metus pedagoginę karjerą pradėjusi dabartinėje Panevėžio V. Žemkalnio gimnazijoje, be matematikos pamokų Z. Bložienė pradėjo dirbti ir dešimt metų išdirbo Panevėžio vaikų ekskursinėje-turistinėje bazėje ekskursijų vadove. „Tik pradėjus dirbti mokykloje, tuometis jos direktorius Eugenijus Urbonas tuoj pat paklausė: diplomą turi, o koks tavo hobis? Kadangi labiau už viską mėgau keliauti, tai pasiūlė padirbėti ekskursijų vadove“, – pasakojo mokytoja. Ji juokėsi, jog buvo taip įsijautusi į šią veiklą, kad tik po šešerių metų veiklos susivokė, jog ir šiame darbe jai priklauso atostogos. Ir pridūrė, jog iš tiesų , kelionės ir ekskursijų vedimas, jai buvo tapę ne darbu, o gyvenimo būdu. Per dešimt metų mokytoja su vaikais buvo nukeliavusi nuo Lietuvos iki Kurilų salų, aplankė Kaukazo, Karpatų, Altajaus, Uralo, Fanų, Sajanų kalnus. Turizmo metodininkės vardą turinti mokytoja dabar sako , jog mintimis grįždama į tuos metus dažnai pati stebisi: kaip ji tiek galėjo tiek aprėpti?
Po dešimties metų kelionių mokytoja sakė susimąsčiusi, kad visą gyvenimą negalės keliauti, tad reikia grįžti prie rimto darbo. Tada pradėjo dirbti dabar vienoje stipriausių mokyklų mieste – J. Balčikonio gimnazijoje. Tačiau, sukūrus šeimą ir gimus vaikams, vėl nutarė keisti veiklos pobūdį. Atsisakiusi intensyvaus darbo mokykloje, įsidarbino Panevėžio moksleivių namuose. Kadangi buvo baigusi siuvimo kursus, jai buvo pasiūlyta dirbti siuvimo – modeliavimo vadove. Beveik dešimt metų, kol augo vaikai, mokytoja Panevėžio mokyklų vaikus mokė kurti, siūti , modeliuoti.
Vaikams paaugus, ji panoro vėl grįžti į mokyklą. Įsidarbinusi Panevėžio Rožyno vidurinėje mokykloje, ten matematikos vaikus mokė trylika metų.
Gavusi pasiūlymą dirbti kurčiųjų mokykloje ir nusprendusi keisti darbovietę, Z. Bložienė buvusios mokyklos vadovų buvo ne kartą klausiama: „Ko tau trūko, kodėl išeini? “ Ir pati sau atsako: „Norėjosi kažko naujo, kažko dar nepatirto“. Tiesa, mokytoja pripažino, jog nors ir jautėsi esanti pakankamai stipri ir subrendusi dirbti su neįgaliais vaikučiais, tačiau prieš priimdama galutinį sprendimą daug domėjosi kurčiųjų mokykla, gilinosi, skaitė apie klausos negalią turinčius vaikus. Tik gavusi padrąsinimą iš Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinėje mokykloje anksčiau dirbusios mokytojos, jog bet ko į šią mokyklą nepriima ir jei jau ją pasirinko, tai nereikėtų dvejoti, Z. Bložienė priėmė galutinį sprendimą.
Antrus metus PKNPM dirbanti mokytoja sako, kad dar nė karto nesigailėjo dėl savo sprendimo.
Ji džiaugiasi estetiška mokyklos aplinka, naujais vadovėliais, mokymo priemonėmis ir, žinoma, savo mokiniais ir auklėtiniais. Atėjusi iš didelės mokyklos, kur mokė girdinčius vaikus, Z. Bložienė sakė buvo maloniai nustebinta, kad nors kurčiųjų mokykloje vaikai labai įvairūs savo charakteriais, neįgalumu, tačiau labai tolerantiški vienas kitam: sveikesni niekada nesityčioja iš silpnesnių.
To dažnai pasigęsdavo vidurinėje mokykloje. „Šie vaikai moka vieni kitus priimti tokius, kokie jie yra“, – pastebėjo mokytoja. Ji džiaugėsi, jog per metus laiko beveik išmoko ir gestų kalbą, Daug padėjo kolegos, Panevėžio apskrities gestų kalbos vertėjų centro vertėjos – ypač, mokytoja sako, esanti dėkinga vertėjai Rasai Motekaitienei ir savo mokiniams, kurie labai geranoriškai mokė ją lietuvių gestų kalbos. Dabar Z. Bložienė buitinėmis temomis su savo auklėtiniais jau bendrauja be vertėjų pagalbos. „Kai pirmą kartą pamačiau negirdinčius vaikus, kalbančius gestais, man tai pasirodė labai elegantiška, grožėjausi plastika, žiūrėjau į juos, lyg kokius šokėjus“, – prisiminė mokytoja.
Paklausus, kuo gi dabar, be darbo kurčiųjų mokykloje, dar užsiima, Z. Bložienė juokėsi, jog dabar jos pomėgis yra daržininkystė ir gėlininkystė. Su vyru tris sūnus: du studentus ir gimnazistą auginanti mokytoja džiaugėsi – jau treti metai gyvena nuosavame name, šalia kurio ji gali kurti grožį. Niekada geros nuotaikos nestokojanti moteris sakė, kad jai gražu suprasti augalo gyvenimą. „O pomidorų auginimą sprendžiu kaip matematikos lygtį – jie man turi užaugti gražūs, nesupuvę, apsaugoti nuo ligų“, – šypsodamasi sakė ji.
Laima LAPĖNIENĖ