Iš kelionės Pietų Korėjoje

Nepabūgusi minų lauko virš galvos

Neišdildomi įspūdžiai, patirtas adrenalino pojūtis, jaudinantys išgyvenimai, įdomios ir vertingos pažintys, naujos idėjos ir sumanymai – būtent su tokiu įspūdingu bagažu iš kelionės Pietų Korėjoje grįžo Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) direktorė Danutė Kriščiūnienė. Mokyklos vadovė ypač džiaugėsi užmegztais ryšiais su aukštas pareigas užimančiais surdopedagogais iš Laoso, Vietnamo ir Tailando.

Tai jau antrasis jos apsilankymas tolimoje šalyje. Šį kartą aktyvi visuomenės veikėja atstovavo Lietuvą Seule vykusiame pasaulio viršūnių susitikime ir ta proga surengtoje konferencijoje „Taika, saugumas ir žmogaus vystymasis“. Net tris dienas 200 delegatų iš visų pasaulio žemynų sprendė taikos ir saugumo klausimus. „Ypač daug dėmesio buvo skirta švietimui, neįgalių žmonių problemoms, šeimai, nes šeima ir yra viso ko pradžia. Juk, jei vaikas kasdien mato besipykstančius tėvus – užaugęs jis ir pats norės kariauti“, – pažymėjo D. Kriščiūnienė. Tokiam reikšmingam susitikimui, anot jos, Pietų Korėja pasirinkta neatsitiktinai. Vasario 12 dieną Šiaurės Korėja išbandė branduolinį ginklą ir tai privertė nerimauti viso pasaulio valstybes. Šiame susitikime Pietų Korėja stengėsi pranešti pasauliui, kaip svarbu išsaugoti taiką.

Ištaigingus pietus iškeitė į nepakartojamą patirtį

Tai, kad padėtis yra įtempta, rodo tarp Pietų ir Šiaurės Korėjų esanti demilitarizacijos zona, dalinanti valstybę į dvi dalis. Aplankyti šią zoną ekskursijos būna sudaromos net prieš du mėnesius. Tačiau adrenalino nevengianti ir nė vienos progos patirti bei pamatyti kažką naujo nepraleidžianti D. Kriščiūnienė rado galimybių ten apsilankyti. Atsisakiusi ištaigingų pietų ir poilsio, drąsi moteris kartu su dviem konferencijos dalyviais leidosi į kelionę. Jiems nuvykus, pavyko prisijungti prie vienos ekskursijų grupės.

Daugiau nei keturiasdešimt kilometrų nuo Seulo plytinti demilitarizacijos zona tęsiasi 250 kilometrų. Jos plotas užima keturis kilometrus – po du jų tenka Šiaurės ir Pietų Korėjai. Visa ši teritorija nusėta minomis. Ją saugoti sutelkta virš milijono kariškių. Zonoje, kuri įeina į Pietų Korėją veikia muziejai. „Vos įžengus į tą teritoriją, didžiulį įspūdį daro aukšta siena, kuri skiria šią zoną į dvi dalis, ji visa nukabinėta įvairiaspalvėmis juostelėmis ant kurių surašyti žmonių linkėjimai, kad greičiau baigtųsi įtampa bei nesutarimai ir abi šalys gyventų taikiai,“ – pasakojo D. Kriščiūnienė. Dar daugiau emocijų ir adrenalino jai teko pajusti pabuvojus 73 metrų po žeme iškastame infiltracijos tunelyje, kurio plotis – du metrai, ilgis – 1635 metrai. Ji prisipažino, jog su visa grupe slenkant žemyn, kūnas ėjo pagaugais, juk viršuje, virš šalmais apsaugotų jų galvų, bet kuriuo momentu galėjo sprogti mina.

Vertingos pažintys ir jaudinantis susitikimas

Kur mokyklos direktorė benuvyktų, jos vienas iš tikslų – sužinoti kažką naujo, naudingo ir svarbaus, kas domintų klausos negalią turinčių žmonių bendruomenę. Tam, šį sykį, aktyvi moteris išnaudojo visą savo laisvalaikį, konferencijos pertraukėles, pietums skirtą laiką. Pirmoji pažintis su žmogumi, kuris turi kontaktą su kurčiais žmonėmis, įvyko visai netikėtai. Norėdama pasigrožėti naktiniu Seulu D. Kriščiūnienė samdė taksi. Besikalbant su vairuotoju, paaiškėjo, jog jis yra dviejų klausos negalią turinčių anūkų senelis. „Mane domino, kokią mokyklą lanko vaikai: bendrojo lavinimo ar specialią. Supratau, kad specialią, kuri panaši į mūsų mokyklą Panevėžyje. Paklausus, kodėl jų šeima nenorėjo, kad vaikai lankytų mokyklą kartu su girdinčiais vaikais, jis sakė, jog jiems yra labai svarbu, kad berniukai išmoktų kalbėti ir suprastų, ką kalba kiti. Pasakius, jog šito mokoma ir bendrojo lavinimo mokykloje, vairuotojas, pasitelkęs visas rusų, vokiečių kalbos atsargas bei rankų gestus tvirtino, jog klausos negalią turinčiam vaikui tai būtų didelė trauma“, – pasakojo direktorė. D. Kriščiūnienę ypač sudomino konferencijoje pranešimą skaičiusi Panamos merė, kuri daug dėmesio skyrė klausos negalią turinčių vaikų užimtumui stiprinti. Su šia prelegente direktorė susipažino asmeniškai ir pasikeitė kontaktais. Bendraujant su buvusia Ganos prezidento žmona, paaiškėjo, jog jos giminėje taip pat yra vaikų, turinčių klausos negalią. Ypač vertinga pažintis, anot direktorės, su aukštas pareigas švietimo sistemoje užimančiais surdopedagogais iš Laoso, Vietnamo ir Tailando. „Puikiai rusiškai kalbanti Laoso šalies delegatė sakė turinti ketinimų surengti tarptautinę surdopedagogų konferenciją, į kurią būtų pakviesti ir Lietuvos atstovai,“ – sakė D. Kriščiūnienė. Dar vienas jaudinantis ir reikšmingas susitikimas, kuriuo mokyklos direktorė norėtų pasidžiaugti su visais – tai susitikimas su delegatu iš Kenijos, Nairobio miesto. Išgirdęs, kad D. Kriščiūnienė yra iš Lietuvos ir būtent tos mokyklos, kuri rinko paramą Nairobio vaikams, Kenijos atstovas sakė gerai prisimenantis šį įvykį ir žinantis apie panevėžiečių paramą. Jis, net susigraudinęs, dar kartą dėkojo už pagalbą ir pasidžiaugė, kad Nairobio vaikai jau turi naują mokyklą. „Yra kažkokia aukščiausiojo jėga, kuri viską suveda į vieną visumą, o padarytas geras darbas sugrįžta ir sušildo širdį pačiu netikėčiausiu momentu,“ – neslėpė jaudulio direktorė.

Žavėjo tolimos šalies kultūros perlai

Kalbėdama apie kultūrinę programą, kuri buvo parodyta susitikimo delegatams, D. Kriščiūnienė sakė negalinti atsigauti nuo patirto įspūdžio, kurį paliko garsaus Pietų Korėjos vaikų ansamblio „Mažieji angelai“ pasirodymas: „Tai grupė vaikų, kuri darė stebuklus. Jie šoko, vaidino, dainavo, rodė akrobatikos ir pantomimos numerius. Sužavėta tokio stulbinančio reginio, ji sakė ieškosianti galimybių, kad bent dalelė šio meno būtų parodyta ir Lietuvoje. Ne mažesnį įspūdį jai paliko ir konferencijos pertraukos metu pasirodęs nacionalinis korėjiečių ansamblis. Jis atliko prieš 600 metų dainuotas liaudies dainas. D. Kriščiūnienė nepraleido progos su šiais dainininkais pabendrauti ir nusifotografuoti.

Susitikimo dalyviai turėjo galimybę apsilankyti ir Ženšenio muziejuje. Iš Korėjos auksu vadinamo augalo gaminami vaistai, mikstūros, trauktinės, saldumynai ir daug kitų priemonių, padedančių išsaugoti sveikatą ir jaunystę. Šiame muziejuje D. Kriščiūnienei didžiausią įspūdį paliko užkonservuotos ženšenio šaknys, primenančios moters ir vyro figūras taip, kaip gamta juos sutvėrė.

Beveik nepažįstamame mieste jautėsi saugi

„Šią šalį įsimylėjau iš pat pirmo karto. Joje jaučiausi saugi net važinėdama po naktinį Seulą. Man pasirodė viskas taip žinoma, lyg aš čia lankyčiausi ne antrą, bet dvidešimtą kartą,“ – neslėpė susižavėjimo tolima šalimi moteris. Anot jos, miestas taip sutvarkytas, kad ir atvykėliui neįmanoma pasiklysti, nes ant kiekvieno daugiaaukščio sienos didžiulėmis raidėmis rašomi gatvių pavadinimai ir numeriai, be to, daug geranoriškos policijos. Apžiūrint miestą, bendraujant su prekeiviais, D. Kriščiūnienei padėjo ir keli išmokti korėjietiški žodžiai. Anot jos, jei gerbi tą šalį, į kurią atvykai, visada reikia mokėti keletą žodžių. Vietiniai, išgirdę savą žodį iš svetimšalio, visada būna nustebinti ir pamaloninti. Pietų Korėjoje toks magiškas žodis yra „kakadžiusėja“. Jis reiškia: prašau nuolaidos. „Jį ištarusi ir nusišypsojusi, nuolaidą gaudavau visada“, – tvirtino direktorė.

Laima LAPĖNIENĖ