Pasaulyje nėra didesnio turto už draugystę ir nuoširdų bendravimą
(Kanadiečių sėkmės mokytojas John Kehoe)
Kovo 27- ąją Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos (PKNPM) 2 – 4 klasių mokiniai, lydimi mokytojų Laimutės Lazdauskienės ir Gitos Gižienės, skubėjo į Panevėžio rajono Velžio gimnaziją, kurioje vyko baigiamasis projekto „Draugystės ratas“ renginys. Liūdnai skamba žodis „baigiamasis,“ kai trejetą metų iš eilės rezgėsi glaudi draugystė tarp mokinių, mokytojų, mokyklų, kai virpančia širdimi laukėme svečių patys, kai pakilia nuotaika, pilni įspūdžių, o dažnai ir apdovanoti saldžiais prizais, grįždavome iš bendrų renginių. O jų buvo labai daug… Todėl baigiamojo renginio metu foto akimirkomis mirgėjo scena, vaikai atpažino save ir draugus, prisiminė bendrai švęstas šventes. Prieš trejetą metų į projekto veiklas įsijungė dešimt Panevėžio miesto ir rajono mokyklų. Baigiamajame renginyje dalyvavo aštuonios projekto dalyvės, kurios nepabūgo kitokių draugų, kurios suprato ir priėmė mus, kalbančius kitaip, tik ta pačia širdies kalba, kurios laukė susitikimų su senais naujais draugais. Į sceną kilo ir PKNPM mokinės – ketvirtokės Miglė Tamonytė ir Edita Gižaitė bei trečiokė Tina Lučinavičiūtė. Jos buvo ramios, jautėsi laisvai ir saugiai. Todėl, kad aplink matė jau pažįstamus veidus, žinojo, kad bus suprastos ir nulipant nuo scenos jas palydės ne plojimai, o pakeltų rankų jūra. Vaikai deklamavo, dainavo, šoko. Buvo smagu, o tuo pačiu ir liūdna. Nuskambėjo paskutiniai tarpmokyklinio projekto „Draugystės ratas“ akordai, išdalintos padėkos, padaryta paskutinioji bendra nuotrauka. Laikydama rankose trapius gėlių žiedus, sunkiai rinkau padėkos žodžius projekto sumanytojoms ir organizatorėms – Panevėžio rajono Velžio gimnazijos logopedei ekspertei Rimai Juškienei – Bartkei ir Panevėžio „Šviesos“ specialiojo ugdymo centro Švietimo pagalbos ir konsultavimo skyriaus vedėjai Rasai Ramanauskienei. Šios šaunios moterys privertė daug mažų širdelių plakti vienu ritmu, nuoširdžiai ačiū Joms. Dėkojame visiems mokytojams, kas prisidėjo prie projekto įgyvendinimo, savo iniciatyvomis įkvėpė mus ir mokinius geriau pažinti vienas kitą bei dalytis vidiniais turtais.
Renginys baigėsi, tačiau skirstytis visai nesinorėjo. Ne tik pagalvojome, bet ir pasakėme, kad taip gražiai užsimezgusi draugystė turi tęstis, kad mums trūks jau įprastais tapusių susitikimų, todėl nesakėme sudie, sakėme – iki kitų susitikimų!
Surdopedagogė metodininkė (pradinių klasių) Laimutė Lazdauskienė
