Susipažinę su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 5, 14, 21, 29, 30, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 45 (1) straipsniu įstatymo projektu, aiškinamuoju raštu „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 5, 14, 21, 29, 30, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 45 (1) straipsniu įstatymo projekto“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 538 „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo Nr. I-1489 5, 14, 21, 29, 30, 34 ir 36 straipsnių pakeitimo ir įstatymo papildymo 45 (1) straipsniu įstatymo projekto pateikimo Lietuvos Respublikos Seimui”, džiaugiamės, kad atkreiptas dėmesys į SUP turinčius vaikus, pagalbą jiems, jų šeimoms ir mokykloms. Rengiamasi nustatyti, kad asmenys, teikiantys specialiąją pedagoginę pagalbą, būtų įgiję universitetinį išsilavinimą. Nustatoma, kad dirbant su mokiniais, turinčiais didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdymo procesą gali vykdyti daugiau kaip vienas mokytojas, jame kartu su mokytoju dalyvauti pagalbos mokiniui specialistai ir pan.  Pritariame įstatymo projekto iškeltam tikslui ir uždaviniams, tačiau, būdami praktikai ir kasdien dirbdami su SPV, parengtame įstatymo įgyvendinimo priemonių plane matome daug abejonių keliančių pateikčių, kurios labai atitrūkę nuo realaus mokyklos gyvenimo. Panevėžio miesto specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų tėvai (globėjai,  rūpintojai),  Lietuvos surdopedagogų asociacija, klausos sutrikimą turinčių vaikų tėvai (globėjai, rūpintojai) ir jų artimieji yra labai sunerimę.

Dokumentuose teigiama, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai galės lankyti artimiausią jų gyvenamoje vietoje esančią bendrojo lavinimo mokyklą ir bus priimami visiškai lygiais pagrindais su kitais mokiniais ir visos mokyklos privalės užtikrinti švietimo pagalbą. Minima ir tai, kad turėtų gerokai išsiplėsti pagalbos vaikui sistema: pamokose ir kitose veiklose dalyvautų du mokytojai, švietimo pagalbos specialistai, mokytojo padėjėjai. Jei klasėse ugdytųsi vaikai su klausos ar regos sutrikimais, numatoma daugiau alternatyvios komunikacijos priemonių. Jau dabar didelei daliai mokyklų trūksta švietimo pagalbos specialistų (psichologų, specialiųjų pedagogų, mokytojų padėjėjų), o tikimasi surasti, paruošti dar 6100? Juolab, kad rengiamasi specialiųjų pedagogų/ logopedų darbo valandas prailginti iki 36 val. Tai reiškia, kad jų dar beveik dvigubai sumažės –  dėl prailgintų valandų šie specialistai galės dirbti tik vienoje įstaigoje. Specialistų trūkumas, manome, bus vienas kertinių trūkumų, vykdant šio įstatymo įgyvendinimą.

Nors naujos Švietimo įstatymo nuostatos būtų įgyvendinamos palaipsniui ir galutinai įsigaliotų nuo 2025 metų, tačiau kelia nerimą, jog rengiant šį svarbų ir didžiulius pokyčius įtakojantį įstatymo projektą, nėra gautų specialistų vertinimų ir išvadų, kitų, iniciatorių nuomone, reikalingų pagrindimų bei paaiškinimų. Mes labai abejojame, kad šis pasirinktas modelis yra teisingas.Švietimo pagalbos finansavimo modelis jau dabar nepalankus švietimo įstaigoms.Ar ši našta vėl bus perkelta savivaldybėms? Abejojame, ar nebus padaryta didelė žala tiek specialiųjų poreikių mokiniams, tiek gabiems mokiniams. Abejonių kelia ir specialiųjų ugdymo priemonių prieinamumas, kadangi Mokinio krepšelio lėšos pateks į „bendrą katilą , o ne tiesiogiai Specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams ir sunku tikėti, jog bus tinkamai aprūpinta visomis jiems būtinomis priemonėmis. Klasėse, kuriose mokysis didelių ar labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai, nors ir dirbtų du mokytojai kartu su švietimo pagalbos specialistais, produktyvaus darbo nebus. Tą praktiniais pavyzdžiais gali patvirtinti tiek specialiose, tiek bendrojo ugdymo mokyklose dirbantys pedagogai. Šiuo metu mokyklos taip pat priima specialiųjų ugdymosi poreikių vaikus, kurie yra nukreipiami Pedagoginių psichologinių tarnybų pagal specialiųjų ugdymosi poreikių pirminio/pakartotinio įvertinimo pažymas.

Kategoriškas ir be alternatyvų pasirinkimo specialiųjų mokyklų naikinimas. Pvz  kurčiųjų mokyklos yra mikrosociumas, todėl tik bendruomenėje, kurioje ugdosi tokie pat, turintys klausos negalią, mokiniai, dirba klausos negalią turintys specialistai, galima pasiekti gerų rezultatų. Kurčiųjų ugdymas yra dvikalbis ir grindžiamas tuo, kad kurčiasis mokinys turi teisę įgyti išsilavinimą savo gimtąja – lietuvių gestų kalba tuo pat metu mokydamasis ir žodinės lietuvių kalbos. Ir čia darytina išvada, kad mokyti kurčiąjį visų mokomųjų dalykų turi pedagogai, kurie gerai moka gestų kalbą.

Bet kokiems valstybės veiksmams, susijusiems su neįgaliųjų vaikų teisių užtikrinimu, atskaitos taškas visų pirma turi būti  vaiko interesai. Nerimą kelia numatoma įtrauktis lavinamųjų klasių mokinių, vaikų, turinčių elgesio ir emocijų sutrikimų, autizmo spektro ir kt. Šiems vaikams reikalinga ypatinga, pritaikyta individualiems vaiko poreikiams, aplinka: lovos, vežimėliai, specialios kėdės, minkštasuoliai,  keltuvai ir kt. Daugumai tokių vaikų skiriamas dietinis maitinimas, socialinės globos, sveikatos priežiūros paslaugos. Ypač didelę žalą patirtų lavinamųjų klasių bei kurti ir neprigirdintys mokiniai, nes jų bendruomenė yra labai maža.

Šiuo metu bendrojo ugdymo mokyklose yra besimokančių kurčių mokinių, bet jie lietuvių gestų kalbos nėra mokomi dėl specialistų trūkumo. Dažnai tokie mokiniai, baigę pradines (ir ne tik) klases pereina į specialiąsias ugdymo įstaigas, skirtas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems. Klausos negalią turintis mokinys, nemokomas gestų kalbos, dažnai suaugęs nėra priimamas nei  girdinčiųjų, nei  kurčiųjų bendruomenių. Norint, kad kurtiesiems būtų sudarytos sąlygos mokytis bendrojo ugdymo mokyklose ir įgyti išsilavinimą jų gimtąja kalba, būtina sukurti veikiančią sistemą, kad visi pedagogai visose ugdymo įstaigose galėtų ir privalėtų išmokti lietuvių gestų kalbą. Dar be galo svarbu, ugdant klausos sutrikimus turinčius vaikus, kad kurtieji negali skaityti ir „klausyti“ akimis tuo pačiu metu. O kaip organizuoti darbą mokytojui visai klasei? Mokytojas nuolat turi būti prieš kurčiąjį, nevaikščioti po klasę, nestovėti prieš langą ir t.t. O ką daryti mokytojui, jei jis atsakingas dar už 15 ar 20 mokinių ir turi juos ne tik išmokyti, parengti patikroms, egzaminams? O kaip tuo pačiu metu  organizuoti darbą kitiems, o ypač gabiems mokiniams? Kaip elgtis mokytojui, kai vaikui netikėtai atsiranda sveikatos sutrikimų, ištinka nevaldomų emocijų ar epilepsijos priepuolis. Ar gali būti pajėgus bendrojo ugdymo mokyklos pedagogas įsigilinti į specialiųjų poreikių mokinių diagnozių specifikas, metodikas, darbo būdus? Komplesinės negalios vaikui ar kurčiajam tarp girdinčiųjų dar prisidės ir kasdienis begalinis nuovargis, ir ne tik psichologinis, kas neišvengiamai bus, bet ir fizinis. Vaikams su žymia negalia būtina visiškai kitokia pamokos strukūra. Jiems reikia dažnai keisti veiklą, pailsėti, pavaikščioti ar pagulėti. Dėl sunkios negalios, fizinės, psichinės sveikatos, dažnai naudojamų medikamentų šiems vaikams būtinas individualus, tausojantis režimas. Tai bus sunkiau, nei ką tik praeitas nuotolinio mokymo etapas. Net patiems stipriausiems mokiniams buvo sunku stebėti rodomą medžiagą ir aiškinantį mokytoją  kompiuterio ekrane vienu metu, tai ką kalbėti apie darbą klasėje, kai be rodomos medžiagos, aiškinančio mokytojo šalia dar bus pastovus triukšmas – sąsiuvinių, knygų šnaresys, mokinių atsakymai, kalbėjimasis tarpusavyje ir pan. Klausos aparatai ir kochleariniai implantai – ne visagaliai…

Taigi, 2020 m. gegužės 27 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pritarus Švietimo įstatymo pakeitimams, yra dėl ko nerimauti. Teigiama, kad sukūrus sąlygas bendrosiose mokyklose, mažėtų specialiųjų mokyklų poreikis. Dalis jų galėtų tapti regioniniais švietimo pagalbos centrais, teikiančiais konsultacijas bei pagalbą mokiniui, mokytojui, mokyklai. Bet juk tokios pagalbos reikia nuolat – kiekvieną pamoką ar užsiėmimą, ne po valandos, pietų ar dienos, ne pagal grafiką, o čia ir dabar. Labai abejojame, ar tokia pagalba būtų veiksminga. Dokumentuose kalbama ir apie specialiąsias mokyklas, kurios būtų prijungiamos prie bendrojo ugdymo mokyklų.Kodėl? Tam, kad išnyktų specialiosios mokyklos pavadinimas?  Ilgametė mokyklų vadovų, mokytojų, specialistų patirtis rodo, kad į mokyklas ateina vis daugiau vaikų su sunkiais sutrikimais: turinčių kompleksinių, įvairių raidos (autizmas ) ir kt. sutrikimų.  Labai tikslinga, kad tokie vaikai ir toliau galėtų ugdytis specialiose mokyklose, bręsti, stiprėti kaip asmenybės turėdami savo bendruomenes, rengtis prasmingam gyvenimui šiuolaikinėje visuomenėje. Žinoma, galutinius sprendimus turėtų priimti jų tėvai (globėjai, rūpintojai), specialistai.

Iškyla abejonių ir dėl parengtame įstatymo įgyvendinimo priemonių plane numatomiems steigti papildomiems mokinio padėjėjų, švietimo pagalbos specialistų etatams bei kitoms priemonėms, užtikrinančioms bendrosios paskirties mokyklose sąlygas specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Užsienio patirtis rodo, kad ir kitose šalyse buvo bandymų diegti įtraukųjį ugdymą, bet daugeliu atveju tai nepasiteisino. Visose pasaulio šalyse sėkmingai veikia ir specialiosios mokyklos, ir ugdymo centrai, ypatingai skirti klausos ar žymius intelekto sutrikimus turintiems mokiniams. Užsienio moksliniai tyrimai teigia, kad kurčiasis mokinys jaučia segregaciją, būtent mokydamasis tarp girdinčių bendraamžių, o ne specialiojoje ugdymo įstaigoje su savo negalios bendraamžiais.  Gal reikėtų didesnės paramos ir finansavimo sėkmingai veikiančioms specialiosioms mokykloms (centrams), turinčioms sukurtas bazes, kvalifikuotus specialistus, bet neužkrauti naštos bendrojo ugdymo mokyklų mokytojams, vadovams. Juk tokiu atveju būtinai reikėtų peržiūrėti ne tik aiškinamajame rašte išvardintus dokumentus, bet ir Reikalavimų mokytojų kvalifikacijai aprašą (12.6.2. papunktį), taip pat Mokytojų ir pagalbos mokiniui (išskyrus psichologus) atestacijos nuostatus, konkretinant, kokią kvalifikaciją turintis mokytojas, dirbantis su klausos negalią turinčiu vaiku, gali pretenduoti įgyti mokytojo/auklėtojo, vyr.mokytojo/auklėtojo, mokytojo/auklėtojo metodininko, mokytojo/auklėtojo eksperto kvalifikacinę kategoriją bei patikslinti ir suvienodinti.

Panevėžio miesto specialiųjų ugdymosi poreikių vaikų tėvų (globėjų,  rūpintojų),  Lietuvos surdopedagogų asociacijos, klausos sutrikimą turinčių vaikų tėvų (globėjų, rūpintojų) ir jų artimųjų vardu prašome nedaryti skubotų sprendimų, įtraukti į diskusijas tėvų (globėjų,  rūpintojų), pedagoginių psichologinių tarnybų, specialiųjų mokyklų atstovus, turinčius didelę patirtį dirbant su specialiųjų poreikių mokiniais.

Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos direktorė, Lietuvos surdopedagogų asociacijos pirmininkė Danutė Kriščiūnienė