Vieną ankstų rytą, pažvelgę pro mokyklos langą, pamatėme šlubuojantį ir vos galintį paeiti balandį. Pakvietėme kūno kultūros mokytoją Vijoletą Vanagienę, draugus: devintoką Povilą Meškelį ir šeštoką Žygimantą Vaiciekauską. Po langu pastebėjome grumtynių vietą: žemė buvo išdraskyta, tarsi išarta, o ant jos matėsi daug katino pėdų ir balandžio plunksnų. Aplinkui slankiojo išalkęs rudas katinas.
Apie šį įvykį pranešėme mokyklos direktorei Danutei Kriščiūnienei. Ji skubiai informavo Panevėžio gamtos mokyklos darbuotojus, bet jie paaiškino, kad negali sužeisto balandžio priimti dėl šiuo metu veikiančių sudėtingų įstatymų. Nusprendėme operatyviai veikti ir „vykdyti“ balandžio gelbėjimo operaciją.
Žygimantas Vaiciekauskas skubiai išbėgo į lauką ir atsargiai paėmė balandį. Spurdantį ir sužeistą paukštelį atsinešėme į direktorės kabinetą. Visi sprendėme, kaip nelaimėn patekusiam paukščiui galime padėti. Kilo išganinga mintis nunešti jį į mokyklos rūsį, kur yra šilta ir bus tikrai saugu. Prieš nunešant, bandėme pagirdyti vandeniu, duoti obuolio ir duonos trupinėlių, tačiau paukštis buvo labai liūdnas, negėrė ir nieko nelesė. Teko gerai pasukti galvas, atgaminant teorines žinias apie paukščių maitinimą bei internete paieškoti informacijos.
Kitą dieną direktorė nupirko grūdelių, kuriuos pabėrėme balandžiui. Kiekvieną pertrauką lėkdavome pažiūrėti, kaip gyvena mūsų globotinis. Direktorė sudraskytas paukščio vietas purškė Aloe First skysčiu, gydančiu žaizdas. Labai apsidžiaugėme, kai balandis pradėjo lesti ir gerti vandenį bei truputį paskristi. Taip patyrusį nelaimę paukštį prižiūrėjome beveik dvi savaites. Akivaizdžiai matėsi, kad balandis pamažu sveiksta.
Kiekvieną rytą, kai ateidavome į mokyklą, balandis tupėdavo ant palangės ir stebėdavo mus pro langelį. Kai paukštis atrodė sustiprėjęs ir pasveikęs, visi pasitarėme ir nusprendėme išleisti į lauką. Paprašėme auklėtojo Ramūno Kabelio, kad atidarytų langą. Plunksnuotas draugas vis nenorėjo išskristi. Dar keliasdešimt minučių tupėjo ant palangės, dairėsi, galvojo, bet staiga apsisprendė, pakilo ir nuskrido. Pirma nutūpė prie specialiosios pedagogės Ramunės Smirnovienės kabineto lango. Ilgai dairėsi aplinkui, turbūt nesuprato, kur esąs. Vienu metu stipriai pasipurtė, pamankštino abu sparnus ir nuskrido ant priešais mokyklos esančio penkiaaukščio stogo. Smagu buvo matyti balandį, lyg naujai gimusį, kuris vėl galėjo džiaugtis gyvenimu laisvėje. Mąstėme, gal jis turi šeimą, kaip reikės pasiaiškinti, kad taip ilgai negrįžo į namus, ar juo patikės?
Jei ne mūsų mokyklos bendruomenės rūpestingumas, gražus paukštis būtų žuvęs katino nasruose.
Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos aštuntos klasės mokiniai Faustas ir Matas Butkevičiai
