Gražų spalio 26-osios rytą Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos mokytojai išvyko į metodinę-edukacinę kelionę maršrutu Panevėžys – Pasvalys – Joniškėlis – Puziniškis – Panevėžys. Diena buvo puiki, o kelionė – įpareigojanti rekomenduoti šį maršrutą ir kitiems, ypač mokiniams, pedagogams bei visiems, besidomintiems kraštotyra, istorija, sveika gyvensena ar tiesiog mėgstantiems pasigėrėti puikiais kraštovaizdžiais.
Pasvalys – unikalus savo smegduobėmis. Aplankėme Žalsvąjį šaltinį, kuris ištryškęs įgriuvus žemei prie pat Lėvens. Įspūdingas girnų muziejus po atviru dangumi. Jame saugoma apie 400 eksponatų, iš kurių įdomiausi dubenuotieji akmenys. Šį muziejų įkūrė kraštotyrininkas Antanas Stapulionis. Jis yra ir vienas iš pagrindinių Pasvalio krašto muziejaus įkūrimo iniciatorių. O šis muziejus šiandien atnaujintas, šiuolaikiškos technologijos sudomins kiekvieną lankytoją. Informacija nuo geologijos iki krašto kultūros istorijos ne tik stenduose, bet ir kompiuterio laikmenose, filmuose. Atvėrę fotografo kambario duris, išvydome savo nuotrauką kompiuterio ekrane. Slenkstyje įmontuota fotografavimo mikro sistema. Manau, kad technologijoms Pasvalio krašto muziejuje neliks abejingas ir didžiausias skeptiškai nusiteikęs namisėda.
Žadame netrukus aplankyti Pasvalio krašto muziejų su savo mokinais, nes jame siūloma virš 30 ekskursijų – pamokų, kurių metu patys lankytojai suka girnas ar verpimo ratelį, sėdi audimo staklėse, klasifikuoja uolienas ar audinius. O mes grįžome į namus, pasisiuvę nagines ir įgiję liudijums, kad išmokome šio amato.
Jei Pasvalyje buvome sužavėti plačia edukacine programa, tai Joniškėlyje gerėjomės nuostabiu kraštovaizdžiu, dvarininkų Karpių parku, buvome sudominti miesto istorija. Kadangi paskutinis Karpių dinastijos atstovas Ignacas Karpis mirdamas paliko testamentą Vilniaus universitetui, Joniškėlyje atsirado viena iš pirmųjų Lietuvoje universitetinė mokykla ir ligoninė, kurioje XIX a. dirbo G.Petkevičaitės – Bitės tėvas. Joniškėlio istorija įdomi tuo, kad šis miestelis 1918 m. buvo pasiskelbęs atskira respublika ir sukūręs savo kariuomenę. Ir Pasvalyje, ir Joniškėlyje mus lydėjo puikūs gidai, istorikai, mylintys savo kraštą ir norintys apie jį papasakoti svečiams.
Verta Joniškėlyje užsukti ir pas vynuogių augintoją Algirdą Lungį, kuris supažindina su įvairiomis vynuogių rūšimis, pasakoja apie jų auginimą, vyno gamybą.
Pasisvečiavus Joniškėlyje į Puziniškio dvarelį jau reikėjo skubėti, nes kelias neasfaltuotas ir mums pasirodė gana klaidus. Džiugu, kad šiandien G.Petkevičaitės – Bitės gimtinėje namas, kurį pastatė rašytojos tėvas gydytojas Jonas Leonas Petkevičius, rekonstruotas. Jame įrengta nauja rašytojos, kultūros ir visuomenės veikėjos G.Petkevičaitės – Bitės memorialinė ekspozicija. Šiame name lankydavosi Jonas Jablonskis, Povilas Višinskis, gyveno ir rūpinosi ūkiu rašytoja Žemaitė. Puziniškis buvo tapęs ne tik Lietuvos kultūros centru, bet ir užuovėja neturtingiesiems, kuriuos rašytoja globojo.
Jeigu žadate atvykti į Puziniškį, būtinai užsisakykite vieną iš trijų edukacinių programų: „G.Petkevičaitės – Bitės kūrybos pristatymas“, „Bitė – bitininkystės ir liaudines medicinos žinovė“ arba „Senoji namų mokykla“. Mes išklausėme liaudies medicinos programą, vaišinomės vaistažolių arbatomis.
Į namus grįžome išmokę pasisiūti viduramžių apavą Pasvalyje, pasigėrėję Joniškėlio kraštovaizdžiu, dvaro parku, Puziniškyje rašytojos Bitės pavyzdžiu pasiruošę sveikai gyventi. Tokiu maršrutu keliauti siūlome visiems, kas dar nekeliavote. O Puzinškį siūlome aplankyti dar it todėl, kad kitais metais minėsime G.Petkevičaitės – Bitės 150-ąsias gimimo metines.
Vyr. lietuvių kalbos mokytoja
Laimutė Beinarauskienė
