Įprastas dalykas, rodos, buvusių mokinių susitikimai po 5, 10 ar daugiau metų. Lietuvoje mėginta paskirti net datą Susitikimų dienai. Tačiau Panevėžio kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų pagrindinės mokyklos 5 – os laidos klasė susitiko ne rugpjūtį, bet lapkričio 14 d. Nelengva suderinti laiką, patogų susitikti visiems. „Jūs ištikimi savo klasės buvusio himno teiginiui – draugystė niekada neišblės,“ – kalbėjo mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė, šiltai, kaip motina, pasitikusi buvusius auklėtinius. Nors mokykloje vyksta remontas, tačiau direktorė atrado susirinkusiems jaukiausią patalpą, parodė naują, šį kartą afrikietišką, paveikslų ekspoziciją mokyklos koridoriuose, kuriuose ekspozicijos yra tapusios sena tradicija, „Dar prisimenam, – kalbėjo Eglė Žaromskytė, dabar keramikė, kurios kai kurie piešiniai iki šiol puošia mokyklą. – Tačiau mokykla atrodo šviesesnė, aukštesnė…“
Labiausiai visus jaudino prisiminimai tų dienų, kai čia, mokykloje, kiekvienas buvo suprastas, paguostas, jei reikėjo, nuramintas, paskatintas. „Čia buvo mūsų tikrieji namai,“ – sakė Valdas Griaužius, dabar stalius, dirbantis Kaune.
Deividas Knapkys, dabar juvelyras, pasakojo, kad, organizuojant susitikimą, laiką labiausiai taikyti reikėjo dėl Jovitos Petkevičiūtės, kuri dirba Anglijoje ir studijuoja Vilniaus pedagoginiame universitete. Jovita, IV kurso studentė, dabar grįžo į sesiją, po kurios vėl važiuos Angliją. „Nelengva, bet įdomu,“ – kalbėjo Jovita, buvusi ne tik klasės, bet visos mokyklos renginių organizatorė ir atlikėja. Mokytojai džiaugėsi, kad klasės sportininkė bėgikė Rasa Banaitytė ištekėjo ir graži šeima augina dukrytę – tai pirmoji šios klasės padovanota anūkėlė.“
Pažiūrėję filmuotą medžiagą apie save prieš penkmetį, daugelis juokėsi iš savo jaunatviško pasipuošimo. Julius Juodokas, buvęs klasės pantomimos meistras ir krepšininkas, apstulbo išvydęs savo plaukus, nudažytus baltai…
Kurčiųjų bendruomenės saviveiklos aktyvistas Vilius ir žvejys Linas, nors jie dėl nepalankių aplinkybių negalėjo baigti pagrindinės mokyklos, susitikime jautėsi savi ir reikalingi – jie nuo vaikystės pirmąjį savo gyvenimo dešimtmetį buvo kartu čia, mokykloje.
Mokytojus labiausiai džiugino tai, kad kiekvienas buvęs auklėtinis siekė įsigyti ir įsigijo specialybę, siekė toliau mokytis ir rado savo vietą gyvenime, nepaisant klausos negalės.
Išsiskirstydami visi pasižadėjo po penkerių metų vėl susitikti, nes buvusi mokykla traukia. Klasės palangėje jau paaugo pasodintas medelis, reikės patikrinti, kiek jis paaugs dar per penkmetį, kiek bus patys pasikeitę.
Mokyklos direktorė Danutė Kriščiūnienė padovanojo kiekvienam po lankstinuką apie dabartinę mokyklą, jau atšventusią 15 metų jubiliejų, Po penkerių metų mokykla visų lauks jau renovuota, graži, šilta, o mokytojai tokie pat nuoširdūs, savi.
Bronislava Danutė Ridikienė, buvusi klasės vadovė
Nuotraukos Ritos Kasparienes
